Raibutis ir dangiškieji migdolai

Atostogų, kurias pasiėmiau vardan buitinių reikalų tvarkymo, metu apturėjau nušvietimą. Prisiminus patarlę, kad laisvi žmonės stato tiltus, o nelaisvi – sienas, priėjau išvadą, kad daugelis dalykų netgi sąlygoti tuom, kiek daug reikšmės žmonės teikia asmeninio gerbūvio puosėlėjimui. Šį kart tam imu pavyzdį Šveicariją, kur >70% gyvenamūjų būstų yra nuomojami. Šiuo atveju šalies piliečiai. lyginant su mumis, neišnaudoja tiek daug energijos, savo laiko bei minčių asmeninio gerbūvio užtikrinimui didžią laiko dalį to investuodami į jo palaikymą bei tobulinimą. Tik pagalvokite, net ir „korupciją“ galima prie to pačio pripaišyti. Kaip pasakė vienas prietelius interneto erdvėse – „o ką, pagal šių laikų stilių galų gale galime irgi pasiekti visuotinės gerovės lygi, jei jau taip – tarkim, gavęs šiltą vietelę savivaldybėje ar seime, visų pirma aprūpinsi save bei savo šeimą, paskui artimuosius, paskui ateis laikas ir draugams bei bičiuliams. Galų gale, mano vietą užims kitas… Ir taip, po kurio laiko, sukantis ratui, – apsirūpinsime visi – t.y. išsipirksim žemių, pasistatysim namus, nusipirksim sodybas, pasipildysim banko saskaitas, vaikus į mokslus, butelius įtaisysim… „

Nagi, pasiginčykite – tegu tas, kam nėra pastoviai galvoje minčių, kaip mažinti savo ateities nerimą visais būdais taupant asmeniniam būstui – butui arba namui, o jei tai jau yra – jo vertei didinti, sodybai ar sodui puoselėti ar įsigyti – meta į mane akmenį. O tos mintys labai aršios, kuo toliau, tuo labiau užgožia tavo laisvę, saviraišką, – ir tu vis labiau įsitrauki į „žiurkių lenktynių“ gyvenimo stilių. Tad, mielieji – „kai šaudo patrankos, mūzos neskraido“…

O Šveicarija pelnytai ir seniai laikoma vieta, kur geriausia gyventi. Kur aukščiausia gyvenimo kokybė – dėl begalės dalykų. Pirmosiose vietose ten ne bankų turtai ar dideli atlyginimai, ne nuostabi gamta. O tai, kad dauguma yra patriotiški, socialiai atsakingi, pilietiški žmonės, pastebintys ir pirmiau galvojantis apie tai, ką galima geriau pataryti bendram ar kaimyno labui. O ne taip, kaip dabar aš – savaitę atostogų išnaudosiu tvarkydamas rūsį, kur begalė visokio šlamšto „pravers ateityje, jei bus sunkiau“, sandarindamas virtuvės kriauklę, kišdamas už radiatorių veidrodinį popierių (mažiau dujų išnaudosiu šildymui). Oi, čia geras, reikia paminėti gi visus tuos mūsų „išpirktus būstus“, kurie dabar šalti ir tą galvos skausmą dėl renovacijos iš asmeninių lėšų… Kada gi knygą paskaityti, kai taip viskas užimta būtimi? Net darbe vis sunkiau susikaupti, nes juk reikia daugiau pajamų gerbūviui asmeniniam išlaikyti ir „upgradinti“…

Susirašiau darbelius menesiui: šarvuotų buto durų apšiltinmą pakeisti- pučia šiek tiek. Kitaip pertvarkyti rūsį – netelpa rakandai. Iš balkono išmesti lovelius su žemėmis – nesodinsiu daugiau vasarą krapų – apsineša dulkėmis. Šiaip reiktų vonios ir virtuvės pilną remontą pasidaryti (na, čiau jau ne šiems metams). Darbas penkmečiui – arba pilną buto remontą, arba gal keisti į mažesnį, bet naują, su daliniu? Amžiną jai atilsį tetos sodybą sutvarkyti, kad būtų gražu ir draugams parodyti negėda. O jei dar kokį prūdelį šalia? Et, reikia pinigų tam sukaupti. Bet neikaupia. Viskas, nuo kito mėnesio taupau. Kad taip iš kur nors prasimanyti… Daug ir greitai

Kas iš to kad susirašiau – iš galvos neišmesi, – sukasi ratu mintys ir rūpesčiai, šokinėja… „Monkey mind“, kaip sakoma…

Įrašyta kategorijoj Mūsų laikmečio išmintis?, Priminimai pačiam | Parašyti komentarą »

Laimės ekonomika

rugsėjo 9, 2011 autorius Raibutis

Iš http://vz.lt/?PublicationId=c6c197fe-b182-4ec1-a94c-1b95947cf436 :

Jeffrey D. Sachs

Mes gyvename stipraus nerimo laikais. Nepaisant to, kad bendra pasaulio gerovė yra nematytai išaugusi, patiriama daug nesaugumo, nerimo ir nepasitenkinimo. Didžioji dalis amerikiečių mano, kad šalis eina „klaidingu keliu“. Pesimizmas stiprėja. Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų šalių.

Esant tokiai padėčiai, atėjo laikas persvarstyti pagrindinius mūsų ekonominio gyvenimo laimės šaltinius. Užuot teikęs daugiau laimės ir pasitenkinimo gyvenimu, nepaliaujamas didesnio pelno siekimas skatina precedento neturinčią nelygybę ir nerimą. Ekonominė pažanga yra svarbi ir gali labai pagerinti gyvenimo kokybę, bet tik tuo atveju, jei jos siekiama darniai su kitais tikslais.

Čia pavyzdžiu yra Butano Karalystė Himalajuose. Prieš keturiasdešimt metų jaunas, valdyti pradėjęs ketvirtasis Butano karalius priėmė išskirtinį sprendimą – šalis turi siekti „bendrosios nacionalinės laimės“ (BNL), o ne bendrojo nacionalinio produkto (BNP). Nuo to laiko ši valstybė eksperimentuoja su kitokiu, holistiniu požiūriu į vystymąsi, kai pabrėžiami ne tik ekonominis augimas, bet ir kultūra, psichinė sveikata, atjauta ir bendruomeniškumas.

Neseniai daugybė specialistų buvo susirinkę Butano sostinėje Timpu, kad įvertintų šalies pasiektus rezultatus. Man teko organizuoti šį susitikimą kartu su Butano ministru pirmininku Jigme Thinley, tvarios plėtros lyderiu ir aktyviu BNL koncepcijos šalininku. Mūsų susitikimas įvyko po to, kai liepos mėnesį buvo priimta Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos deklaracija, raginanti valstybes išnagrinėti tai, kaip nacionalinė politika gali skatinti jų visuomenių laimę.

Visi susirinkusieji Timpu sutiko, kad svarbu siekti laimės, o ne nacionalinių pajamų. Mes nagrinėjome klausimą kaip pasiekti laimę pasaulyje, kuriam būdinga sparti miestų plėtra, masinė žiniasklaida, pasaulinis kapitalizmas ir ekologinės būklės blogėjimas. Kaip galima pertvarkyti mūsų ekonominį gyvenimą, kad vėl atsirastų bendruomeniškumas, pasitikėjimas ir aplinkos tvarumas?

Štai keletas pirminių išvadų. Pirma, neturime sumenkinti ekonominės pažangos vertės. Kai žmonės badauja, neturi tokių būtiniausių dalykų, kaip švarus vanduo, sveikatos priežiūra ir švietimas, bei prasmingo darbo, jie kenčia. Ekonominė plėtra, kuri mažina skurdą, yra labai svarbus žingsnis didinant laimę.

Antra, nepaliaujamas BNP siekimas, nepaisant kitų tikslų, taip pat nėra kelias į laimę. Per paskutinius 40 metų labai išaugo Jungtinių Valstijų BNP, bet ne laimė. Dėl beatodairiško BNP vaikymosi atsirado didelė turto ir valdžios nelygybė, sparčiai augo milžiniškas nepasiturinčiųjų sluoksnis, milijonai vaikų atsidūrė skurde ir labai pablogėjo ekologinė būklė.

Trečia, laimė pasiekiama kai atskirų asmenų ir visuomenių požiūris į gyvenimą yra harmoningas. Mes kaip asmenys esame nelaimingi, jei netenkame būtiniausių materialių dalykų, bet lygiai taip pat būname nelaimingi, jei siekiame didesnio pelno vietoj to, kad daugiau dėmesio skirtume šeimai, draugams, bendruomenei, atjautai ir vidinės harmonijos išlaikymui. Tvarkyti ekonominę politiką taip, kad gyvenimo lygis kiltų, visuomenei yra vienas dalykas, o pajungti visas visuomenės vertybes pelno siekimui – jau visai kitas.

Vis tik Jungtinės Valstijos vis labiau leido, kad įmonių pelnas užgožtų visus kitus siekius – sąžiningumą, teisingumą, pasitikėjimą, fizinę ir psichinę sveikatą bei aplinkos tvarumą. Dėl to, kad įmonės skiria lėšų rinkiminėms kampanijoms, vis labiau griaunama demokratija ir tai vyksta su JAV Aukščiausiojo Teismo palaiminimu.

Ketvirta, pasaulinis kapitalizmas kelia daug tiesioginių grėsmių laimei. Kadangi jis skatina klimato kaitą ir kitokių rūšių taršą, nyksta natūrali aplinka, bet dėl nuolatinio naftos pramonės propagandos srauto dauguma žmonių apie tai nieko nežino. Jis silpnina socialinį pasitikėjimą ir psichinį stabilumą, todėl vis daugiau sergama klinikine depresija. Masinė žiniasklaida tapo priemone skelbti įmonių „pranešimus“, kurie atvirai prieštarauja mokslui, o amerikiečiai kenčia nuo vis gausėjančių vartotojo priklausomybių.

Pagalvokite apie tai, kaip greitojo maisto pramonė naudoja aliejus, riebalus, cukrų ir kitus priklausomybę sukeliančius ingredientus, kad žmonės taptų nesveikai priklausomi nuo maisto, skatinančio nutukimą. Dabar vienas trečdalis visų amerikiečių yra nutukę. Likusiai pasaulio daliai galiausiai atsitiks tas pats, jei valstybės neapribos pavojingos įmonių veiklos, įskaitant nesveiko ir priklausomybę sukeliančio maisto reklamą mažiems vaikams.

Problema yra ne tik maistas. Masinė reklama skatina daug kitų vartotojo priklausomybių, įskaitant per ilgą televizijos žiūrėjimą, lošimą, narkotikų vartojimą, rūkymą ir alkoholizmą, o tai reiškia dideles visuomenės sveikatos išlaidas.

Penkta, norėdami skatinti laimę, turime nustatyti ne BNP, o tuos įvairius veiksnius, kurie gali didinti ar mažinti visuomenės gerovę. Daugelis valstybių investuoja į BNP skaičiavimą, bet skiria mažai lėšų nustatyti prastos sveikatos (pavyzdžiui, dėl greitojo maisto vartojimo ir per ilgo televizijos žiūrėjimo), mažėjančio visuomenės pasitikėjimo ir ekologinės būklės blogėjimo šaltinius. Supratę šiuos veiksnius, galime veikti.

Beprotiškas įmonių pelno vaikymasis kelia grėsmę mums visiems. Žinoma, turime remti ekonomikos augimą ir plėtrą, bet tik platesniame kontekste – tokiame, kuris skatina aplinkos tvarumą ir socialiniam pasitikėjimui būtinas atjautos bei sąžiningumo vertybes. Laimės paieškos neturi apsiriboti gražiąją Butano kalnų karalyste.

***

Jeffrey D. Sachsas yra Kolumbijos universiteto ekonomikos profesorius ir Žemės instituto direktorius. Jis taip pat yra Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus specialusis patarėjas Tūkstantmečio vystymosi tikslų klausimais.

Įrašyta kategorijoj Apie įdomius įvykius, Ivairios, Priminimai pačiam | Parašyti komentarą »