“Graudus švelnumas užliejo meistro širdį, jis nežinia kodėl pravirko, įsikniaubęs Margaritai į plaukus. Jos pirštai virpėdami glostė meistro smilkinius, raudodama ji kuždėjo: -Gijos, baltos gijos, mano galvoje tavo akis apkrenta baltas sniegas, ak, vargšė kankinio galva. Žiūrėk, kokios tavo akys! Jose – dykuma… O pečiai, naštos slegiami pečiai… Suluošino, suluošino … – jau be sąryšio kalbėjo Margarita, krūpčiodama nuo raudos.
Tuomet meistras nusibraukė ašaras, pakėlė klūpančią Margaritą, atsistojo ir tvirtu balsu tarė: – Gana! Tu mane sugėdinai. Aš niekada daugiau nepasiduosiu silpnavališkumui ir nekalbėsiu daugiau apie tai, būk rami. Žinau, kad mes abu esame aukos psichinės ligos, kurią, galimas daiktas, aš perdaviau tau … Na, ką gi, drauge nešim šią naštą.
Margarita palietė lūpomis meistro ausį ir sušnibždėjo: – Prisiekiu tau tavo gyvybe, prisiekiu tavo nuspėtu žvaigždininko sūnumi, viskas bus gerai.
- Gerai, gerai,- atsiliepė meistras ir nusijuokęs pridūrė: – Žinoma, kai žmonės “ligi galo perskaito šią knygą” (tekstas pakeistas), jie, kaip mudu su tavim, pradeda ieškoti antgamtiškų jėgų pagalbos! Na, ką gi, sutinku ir aš jos ieškoti.
