Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for 15 sausio, 2010

Fėjos stebuklingu būdu kišasi į žmonių reikalus, o jų vardas siejasi su lotynišku žodžiu fatum (likimas, lemtis). Sakoma, kad fėjos gausiausios, gražiausios ir įstabiausios iš visų mažesniųjų antgamtinių būtybių. Tikėjimas jomis nėra būdingas vien kuriai nors atskirai šaliai ar epochai. Senovės graikai, eskimai ir raudonodžiai indėnai mums pasakoja istorijas apie herojus, pelniusius šių vaizduotės tikėjimo kūrinių meilę ir palankumą. Tačiau tokia laimė būna pavojinga; patenkinusi savo užgaidą, fėja gali savo meilužį ir pražudyti. Airijoje ir Škotijoje “fėjų tauta” tikima, fėjos gyvena požeminiuose būstuose, kur slepia pagrobtus vaikus ir vyrus. Airijos ūkininkai, rasdami laukuose titnaginių strėlių antgalių, mano, kad kadaise jie priklausė fėjoms (amazonėms? Raibučio pastaba) ir priskiria jiems gydomųjų savybių. Ankstyvose Yeatso novelėse dažnai minimi kaimo žmonės, patekę pas fėjas. Vienoje novelėje kaimietė pasakoja autoriui, kad “ji netikinti nei pragaru, nei dvasiomis. Pragaras – tai kunigų išmonė, kad žmonės jų klausytu, o dvasiomis, sakė ji, nėra leidžiama savo valia šlaistytis po žemę; užtat žemėje gyvena fėjos, gnomai, jūros arkliai ir puolę angelai…”

Fėjos dievina šokius, muziką ir žalią spalvą. Yeats’as pažymi, kad “Airijos nykštukai ir fėjos kartais būna mūsų ūgio, kartais aukštesni, o kartais, kaip man sakė, maždaug trijų pėdų ūgio”. XVI amžiaus pabaigoje škotų dvasininkas, pastorius Robertas Kirkas iš Eberfoilio, parašė knygą “Slaptoji sandrauga, arba Apybraiža apie požeminio (ir dažniausiai) nematomos tautos, lygumų škotų pramintos faunais, arba vilkatais, prigimtį bei darbus, parašyta pagal antruoju regėjimu apdovanotų žmonių liudijimus”. 1845 m. seras Walteris Scottas perspausdino knygą. Sakmė byloja, kad fėjos pagrobė Kirką, nes jis išdavė jų paslaptis.

Italiją supančių jūrų platybėse, ypač Mesinos sąsiauryje, fata morgana audžia miražus, kurie klaidina jūreivius ir jų laivus užplukdo ant seklumos.

Aprašymas iš Jorge Luis Borges “Pramanytų būtybių knyga” 1967

Taigis, ir man teko vieną syki susitikti “Fėjų prieglobsčio” apylinkėsna vieną tokią. Pavadijau ją “Vasaros fėja”. O buvo taip: atotostogavome su tėvu ten kaip visad gegužės gale – birželio pradžioje, pabėgę nuo miesto žvangesio ir įsiparegojimų. Karštomis dienomis važiuodavome maudytis prie netolimo ežeriuko – Banėno užtvankos. Taigi, riedam ramiai sau pro miestelį žvyrkeliu, jis jau paliko užnugaryje. Buvės Nevėžio kolūkis. Priekyje kalniukas, ant kurio stovi apleistas “kultūrnamio” pastatas. Jau iš toli pastebiu, kad kelio viduryje kažkas vyksta. Judesys. Suprantu, kad kažkokia žmogysta pritūpus kažką daro. Šalia guli dviratis. Sulėtinu mašinytės greitį. Galvoje dingsta mintys, o kūną nusmelkia keista nuotaika – ne ta, kai adrenalinas plūsteli, o ta kitokia, kai susidūri su kažkuo, ką lyg ir supranti, tačiau neturi įgūdžių patikėti. Vaikystėje ir mieste mokė to nemokė, deja. Taigi. Išlėto apvažiuoju tą vietą. Aiškiai matau štai ką: nenusakomo amžiaus ir grožio mergina-moteris, apsirengusi džinsiniu puskombinezoniu (na, tokiu per dideliu, su petnešomis) glostė ežiuką, bet man pravažiuojant, paėmė jį ant rankų ir įbėgo į praviras kultūrnamio duris, palikdama dviratį gulėti ant kelio. Vat adrenaliną pajutau, tik pamatęs ją iš arčiau. Rašydamas “nenusakomo”, turėjau omenyje ne “super”, o tai, kad neįmanoma apibūdinti ir įsiminti – ji įkūnijo visas merginas ir moteris. Kažkokia labai paprasta ir aiški jėga neleido man sustoti, ką tikrai norėjau padaryti. Žinote, kaip būna per sapnus – nori bėgti, tačiau negali, nori pasukti, tačiau eini tiesiai… Taip ir nuvažiavau… O tuo metu buvau pakankamai jaunas, tad visą laiką gulėdamas po saule prie vandens vis masčiau, kaip čia užkalbinus tą būtybę :) . Saulė įdrasino, pasiruošiau. Grįžtame. Užkilęs ant kalniuko, prie kultūrnamio, stabteliu ir suku link kelkraščio. Pabelsiu į tas duris. Tačiau… pasirodo, ant jų kybo sena, visus plyšius užrūdijusi spyna. Durų apačioje auga tanki žolė, kuri jas dengia gerą pėdą į viršų. pro jas senai kas bevaikščiojo… Ir, galiu net ir dabar duoti nukirsti savo mažajį kreivajį pirštą – nei prieš tai, nei po to toje gyvenvietėje neesu sutikęs nei merginos, nei moters su tikru, nutrintu džinsiniu kombinezonu, languotais flaneliniais marškiniais bei kiaurai veriančiu vasaros akių žvilgsniu….

Read Full Post »

Senų senovėje pasaulyje knibždėjo galybės įvairiausių mitinių bei kitokio plauko paslaptingų būtybių – vienos jų žmonėms būdavo naudingos, kitos (dauguma) – pavojingos. Tai ir fėjos, elfai, laumės, gnomai, lamijos, drakonai, vampyrai, stigos, orkai, aitvarai ir t.t. Kurgi jie, mielieji, dingo dabar? Juk pagalvojate kartais, kaip būtų smagu, jei turėtum žinoti, kad į mišką geriau eit kartu, kad miškinis neišgasdintų, o bežvejojant  išgirdus tylų juoką ir šnibždęsį nendrių šnaresyje – nepasiduoti laumių pagundai, nes negyvai užmyluos :))?

Taigi, “dingimo teorija“ tokia: tais laikais žmonės gyveno vaizduote ir tikėjimu. Juk sakoma: credendo videre (ar kaip ten?) – tik patikėjęs pamatysi, o ne atvirkščiai. O mus supantis pasaulis juk ir yra mūsų vaizduotė. “Neįmanoma padaryti tai, apie ką negalvoji (citata iš L von Trier filmo “Antichristas“). Taigi. Su laiku, mažėjant dvasinei fantazijai ir didėjant materialinei, slaptingosios būtybės traukėsi, mažėjo, įgudo slėptis – nes jos silpnėjo. Ir galų gale sumažėjo iki …. virusų ir bakterijų dydžio. Taip – dabar jų pilna mūsų žarnyne, kraujyje, mėsoje, žuvyse ir t.t. Drakonai pavirto soliterio kirminais, piktieji purvinieji pelkių smakai – vėžio lastelėmis, stigos ir vampyrai – nuo šikšnosparnių iki … chlamidijų :).

Anksčiau – vartojome vaizduotę. Dabar – kiniškas prekes ir gerbūvį lizingo būdu. Įkalinome ir save, ir fėjas bei trolius savyje…  Gamtos dievai prakišo. Neatsakingai atliko savo pareigas.

Read Full Post »