Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘"Fėjų prieglobsčio" būtybės ir legendos’ Category

Skaitymui:
http://www.world-art.ru/lyric/lyric.php?id=6134

Read Full Post »

Read Full Post »

Mažai žmgelių žino šią vietą Fėjų prieglobsčio apylinkėse 🙂 Čia dažnai vaidenasi, dieną baravykai, naktį – net ir obuolmušis arklys.

 

Read Full Post »

Read Full Post »

Gyvūnų globos tarnyba PIFAS:
Gyvūnų globos tarnyba PIFAS Jau 23 metus iš eilės Wood Green gyvūnų globos namai Jungtinėje Karalystėje kasmet laiko pamaldas Šventojoje Ely katedroje pažymėdami ypatingą ryšį tarp žmonių ir gyvūnų.

Komentarai:
Edita
Graži idėja…

Beata
jamam sita ideja!

Vaidas
Nebutina eiti i baznycia, kad pasiustum geros energijos, graziu minciu, linkejimu ir Meiles maziesiems Broliams – darykite tai kaskart, kai jums rupi JIE 🙂 Darykite gerus darbus JIEMS, kokius pajegiate…uz tai, ka jiems JAU padareme! Laimes visoms kenciancioms butybems! Oh mani padme hung!

Kazimieras
Grazi, taciau noreciau pamineti, kad gyvunai, kaip juos priimta vadinti “jaunesniaisiais ar mazaisiais broliais“ – anaiptol tokie nera. Zmones yra jaunesnieji gyvunu broliai, savo kilme skaiciuodami tik simtais tukstanciu metu, o gyvunai gi – desimtimis milijonu 😉

Veronika
Pasak baznycios-gyvunai sielos neturi.

Kazimieras
Na, bet uztat turi kusdija. Jus paklausite – kas ta “kusdija“? O gyvunai klausia “kas ta siela?“ . Et, sako gyvunai, zmones neturi kusdijos…

Read Full Post »

Viename iš Lettres edifiantes et curieuses tomų, pasirodžiusių pirmoje XVIII a. pusėje paryžiuje, tėvas Fontecchio iš jėzuitų ordino bendrais bruožais apmetė Kantono prastuomenės prietarų ir paklydimų planą; šioje išankstinėje apžvalgoje jis pažymėjo, kad Žuvis – tai šmėkli ir blizgi būtybė, kurios niekam nėra pavykę pagauti, tik daugelis ją matę veidrodžių gilumoje. Tėvas Fontecchio mirė 1736-aisiais ir jo pradėtas veikalas liko nebaigtas; maždaug po 150 metų Herbertas Allenas Gilesas pratęsė pirmtako darbą. Anot Gileso, tikėjimas Žuvimi yra tik dalis didesniojo mito, siekiančio legendinius Geltonojo imperatoriaus laikus. Anuomet, kitaip nei nūnai, veidrodžių ir žmonių pasauliai siejosi tarpusavyje. Be to, jie gerokai skyrėsi vienas nuo kito; nei būtybės, nei spalvos, nei formos nebuvusios tokios pačios. Abi karalystės, veidrodžių ir žmonių, gyveno darniai ir taikiai, pro veidrodžius galėjai įeiti ir išeiti. Kartą naktį veidrodiniai žmonės užplūdo žemę. Jų galios buvo didelės, bet po kruvinų kautynių Geltonojo imperatoriaus burtai galop juos nugalėjo. Jis atrėmė priešus, įkalino juos veidrodžiuose ir privertė lyg sapne kartoti visus žmonių veiksmus. Jis atėmė iš jų galią, pavidalą ir pavertė vergiškais atspindžiais. Vis dėlto ateis diena, kada kerai išsisklaidys, ir jie pabus.
Pirmoji pabus Žuvis. Veidrodžio gelmėje mes išvysime plonytį ruožą, ir šio ruožo spalva nebus panaši į jokią kitą. Paskui viena po kitos pradės virpėti kitos formos. Pamažu jos ims skirtis nuo mūsų; pamažu jos liausis mus mėgdžioti. Jos sudaužys stiklines ar metalines užtvaras ir šįsyk jų nepavyks nugalėti. Greta veidrodinių padarų kausis ir vandenų būtybės.
Juanyje pasakojama ne apie Žuvį, bet apie Veidrodžio Tigrą. Kai kurie tiki, kad priš antplūdžio išvakares mes išgirsime, kaip veidrodžių gelmėse žvanga ginklai.

Aprašymas iš Jorge Luis Borges “Pramanytų būtybių knyga” 1967, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008

—————————————-
Bičiuliai, juk panašu, kad taip ir buvo! Tai mes buvome nugalėti, tai mes dabar kartojame judesius. Visų, kuriuos matome per TV, pro langą ar perskaitome. Ir prie veidrodžių, taip! Klausykite, gal gana? Daužom ir lendam lauk, juk šį kartą mūsų nenugalės 🙂

Norėčiau pastebėti, kad seniau veidrodžiai, kaip ir visa kita, būdavo gaminami žmogaus rankomis, o kartais – ir tikrų meistrų, kurie juose palikdavo dalį savo dvasios ir energijos, o galbūt, ir kitų jėgų įtaka pasireikšdavo – jos pasinaudodavo gamybos proceso metu meistru kaip mediumu ir velniai žino ką iterpdavo į jo kūrinius… O ir veidrodžių kokybė nebuvo tokia ideali, kaip dabartinių “negyvų“, tad vietos žmogaus fantazijai rasdavosi pakankamai.

Read Full Post »

Fėjos stebuklingu būdu kišasi į žmonių reikalus, o jų vardas siejasi su lotynišku žodžiu fatum (likimas, lemtis). Sakoma, kad fėjos gausiausios, gražiausios ir įstabiausios iš visų mažesniųjų antgamtinių būtybių. Tikėjimas jomis nėra būdingas vien kuriai nors atskirai šaliai ar epochai. Senovės graikai, eskimai ir raudonodžiai indėnai mums pasakoja istorijas apie herojus, pelniusius šių vaizduotės tikėjimo kūrinių meilę ir palankumą. Tačiau tokia laimė būna pavojinga; patenkinusi savo užgaidą, fėja gali savo meilužį ir pražudyti. Airijoje ir Škotijoje “fėjų tauta” tikima, fėjos gyvena požeminiuose būstuose, kur slepia pagrobtus vaikus ir vyrus. Airijos ūkininkai, rasdami laukuose titnaginių strėlių antgalių, mano, kad kadaise jie priklausė fėjoms (amazonėms? Raibučio pastaba) ir priskiria jiems gydomųjų savybių. Ankstyvose Yeatso novelėse dažnai minimi kaimo žmonės, patekę pas fėjas. Vienoje novelėje kaimietė pasakoja autoriui, kad “ji netikinti nei pragaru, nei dvasiomis. Pragaras – tai kunigų išmonė, kad žmonės jų klausytu, o dvasiomis, sakė ji, nėra leidžiama savo valia šlaistytis po žemę; užtat žemėje gyvena fėjos, gnomai, jūros arkliai ir puolę angelai…”

Fėjos dievina šokius, muziką ir žalią spalvą. Yeats’as pažymi, kad “Airijos nykštukai ir fėjos kartais būna mūsų ūgio, kartais aukštesni, o kartais, kaip man sakė, maždaug trijų pėdų ūgio”. XVI amžiaus pabaigoje škotų dvasininkas, pastorius Robertas Kirkas iš Eberfoilio, parašė knygą “Slaptoji sandrauga, arba Apybraiža apie požeminio (ir dažniausiai) nematomos tautos, lygumų škotų pramintos faunais, arba vilkatais, prigimtį bei darbus, parašyta pagal antruoju regėjimu apdovanotų žmonių liudijimus”. 1845 m. seras Walteris Scottas perspausdino knygą. Sakmė byloja, kad fėjos pagrobė Kirką, nes jis išdavė jų paslaptis.

Italiją supančių jūrų platybėse, ypač Mesinos sąsiauryje, fata morgana audžia miražus, kurie klaidina jūreivius ir jų laivus užplukdo ant seklumos.

Aprašymas iš Jorge Luis Borges “Pramanytų būtybių knyga” 1967

Taigis, ir man teko vieną syki susitikti “Fėjų prieglobsčio” apylinkėsna vieną tokią. Pavadijau ją “Vasaros fėja”. O buvo taip: atotostogavome su tėvu ten kaip visad gegužės gale – birželio pradžioje, pabėgę nuo miesto žvangesio ir įsiparegojimų. Karštomis dienomis važiuodavome maudytis prie netolimo ežeriuko – Banėno užtvankos. Taigi, riedam ramiai sau pro miestelį žvyrkeliu, jis jau paliko užnugaryje. Buvės Nevėžio kolūkis. Priekyje kalniukas, ant kurio stovi apleistas “kultūrnamio” pastatas. Jau iš toli pastebiu, kad kelio viduryje kažkas vyksta. Judesys. Suprantu, kad kažkokia žmogysta pritūpus kažką daro. Šalia guli dviratis. Sulėtinu mašinytės greitį. Galvoje dingsta mintys, o kūną nusmelkia keista nuotaika – ne ta, kai adrenalinas plūsteli, o ta kitokia, kai susidūri su kažkuo, ką lyg ir supranti, tačiau neturi įgūdžių patikėti. Vaikystėje ir mieste mokė to nemokė, deja. Taigi. Išlėto apvažiuoju tą vietą. Aiškiai matau štai ką: nenusakomo amžiaus ir grožio mergina-moteris, apsirengusi džinsiniu puskombinezoniu (na, tokiu per dideliu, su petnešomis) glostė ežiuką, bet man pravažiuojant, paėmė jį ant rankų ir įbėgo į praviras kultūrnamio duris, palikdama dviratį gulėti ant kelio. Vat adrenaliną pajutau, tik pamatęs ją iš arčiau. Rašydamas “nenusakomo”, turėjau omenyje ne “super”, o tai, kad neįmanoma apibūdinti ir įsiminti – ji įkūnijo visas merginas ir moteris. Kažkokia labai paprasta ir aiški jėga neleido man sustoti, ką tikrai norėjau padaryti. Žinote, kaip būna per sapnus – nori bėgti, tačiau negali, nori pasukti, tačiau eini tiesiai… Taip ir nuvažiavau… O tuo metu buvau pakankamai jaunas, tad visą laiką gulėdamas po saule prie vandens vis masčiau, kaip čia užkalbinus tą būtybę :) . Saulė įdrasino, pasiruošiau. Grįžtame. Užkilęs ant kalniuko, prie kultūrnamio, stabteliu ir suku link kelkraščio. Pabelsiu į tas duris. Tačiau… pasirodo, ant jų kybo sena, visus plyšius užrūdijusi spyna. Durų apačioje auga tanki žolė, kuri jas dengia gerą pėdą į viršų. pro jas senai kas bevaikščiojo… Ir, galiu net ir dabar duoti nukirsti savo mažajį kreivajį pirštą – nei prieš tai, nei po to toje gyvenvietėje neesu sutikęs nei merginos, nei moters su tikru, nutrintu džinsiniu kombinezonu, languotais flaneliniais marškiniais bei kiaurai veriančiu vasaros akių žvilgsniu….

Read Full Post »

Older Posts »