Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Kamiu’ Category

Oi, kažkaip džiaugiuosi kad į senatvę, skirtingai nuo Kamiu, pradedu protingėti (koks įdomus žodis) – va buvau užsidegęs kažkokį džouką FB idėti, ir pagalvojus, praėjo. Bet praėjo su aidu dvasioje, kad greit, penktadienio vakarop, sėdėsiu kaime prie upelio, ir ta intensija postinti FB tekės iš manęs į upelį, o akys sujungs abi sroves prote

Read Full Post »

Trumpa. Labai nesistengsiu išdėstyt įžvalgos shemos, skant, todėl išrašysiu štai ką. Larso von Triero filmas ,,Antikristas”. H. Hesse “Stepių vilkas“. Cituoju: “Juk žmogus – ne sustingęs ir pastovus pavidalas (toks buvo antikos idealas, nors jos išmičiai ir kitaip spėliojo), o veikiau kažkoks mėginimas, kažkoks perėjimas, jis ne kas kita, kaip siauras, pavojingas tiltas tarp gamtos ir dvasios“. “Gamta – tai velnio bažnyčia“. Dabar tarkite, kas už ką balsuojate?Hesse ir Trieras. Filmas užpernai Akropolyje ir ši knyga dabar.

Išjunkite interneta ir eikime miegot. Akimirksnis – ir mes saugiuose bendradarbių žvilgsnių tyruose. Neskaitykite daugiau. Juojab – neklausykite tatai, kas – žemiau…

“Kūnu kiekvienas žmogus vientisas, o siela – ne. Ir poezijoje, net rafinuočiausioje, pagal tradiciją nuolat operuojama tariamai vientisais, tariamai vieningais veikėjais. Ligšiolinėje poetinėje kūryboje specialistai, žinovai labiausiai vertina dramą, ir teisinasi, nes ji teikia (arba galėtų teikti) didžiausią galimybę pavaizduoti “AŠ“ kaip kažkokią daugybę – jei tam nepriekaištautų šiurkšti išorė, kuri kiekvieną dramos veikėją apgaulingai parodo kaip vienovę, kadangi jis glūdi neabejotinai unikaliame, užbaigtame kūne. Labiausiai naivioji estetika vertina vadinamąją charakterių dramą, kurioje kiekvienas veikėjas reiškiasi kaip kažkokia gana išryškinta ir izoliuota vienovė. Tik neaiškiai ir pamažu kai kuriems smilkteli nuojauta, kad visa tai galbūt tėra pigi ir paviršutiniška estetika, kad mes klystame, taikydami didiesiems mūsų dramaturgams puikias, bet mums neįgimtas, ovien įbruktas grožio sąvokas, antiką, kuri, visur remdamasi matomu kūnu, iš tikrųjų ir pramanė “AŠ“ fikciją. Poetiniuose senovės Indijos kūriniuose ši sąvoka visiškai nežinoma, indų epų herojai – ne veikėjai, o minios veikėjų, eilės inkarnacijų. Ir mūsų šiuolaikiniame pasaulyje yra poetinių kūrinių, kuriuose, prisidengiant veikėjų ir charakterių žaismu, mėginama, autoriui galbūt ir nevisiškai tai įsisąmoninus, pavaizduoti sielos įvairumą. Kas nori tai suprasti, turi vienąkart ryžtis pažvelgti į tokio poetinio kūrinio veikėjus ne į kaip atskiras būtybes, o kaip į kažkokios aukštesnės vienovės (kad ir poeto sielos) dalis, puses. Kas šitaip vertins, skant, “Faustą“, tam Faustas, Mefistofelis, Vagneris ir visi kiti bus kažkokia vienovė, kažkoks superveikėjas , ir tik šioje aukštesnioje vienovėje, ne atskiruose personažuose, yra kažkokia tikrosios sielos esmės užuomina. Kai Faustas ištaria posakį, pagarsėjusį tarp mokytojų, keliantį baimę susižavėjusiam filisteriui: “Deja, dvi sielos manyje gyvena“, tuomet pamiršta Mefistofelį ir daugelį kitų sielų, kurios taip pat yra jo krūtinėje. Juk ir mūsų Stepių Vilkas (Raibučio pastaba – tai kūrinio ištraukos “herojus“) mano, kad savo krūtinėje nešiojasi dvi sielas (vilko ir žmogaus) ir kad dėl to jo krūtinėje jau baisiai ankšta. Krūtinė, kūnas juk visada vienas, bet sielų tenanai gyvena ne dvi ar penkios, o nesuskaičiuojama daugybė; žmogus – svogūnas, susidedantis iš šimtų lukštų, audinys iš daugybės siūlų. Tai suprato ir tiksliai žinojo senieji azijiečiai, o budistų jogai yra išradę tikslią techniką, kaip demaskuoti asmenybės iliuziją. Linksmas ir įvairiapusis žmonijos žaidimas: iliuzija, kurią demaskuoti siekdama Indija plūkėsi tūkstantį metų, – tai ta pati iliuzija, kuriai stiprinti ir palaikyti tiek pat pastangų reikėjo Vakarams.

Penktasis leidimas “Lietuvos rytas“, “Mediasat Group“ 2006, 57-58 psl.           H. Hesse “Der Steppenwolf“ 1963,  vertė Z. Mažeikaitė

Netesiu savo pažado, ir siūlau toliau  tokią klausymosi seką – kantrių sielų demonams. Juk pasakyta: “ Kuo arčiau esi dievo, tuo daugiau tavyje demonų“.  Tu esi jiems įdomus. Gal būt – priešininkas.

Be šito demonai neleis jums išklausyti sekančio 🙂  spauskite :

http://www.youtube.com/watch?v=w8KQmps-Sog

Sekantis:

Read Full Post »

“Lygiai kaip milžiniškos snūduriuojančio pasaulio erdvės pamažu buvo taip užpildytos žmogaus kūriniais, kad pati nelytėtos gamtos idėja šiandien siejama tik su Edeno mitu (salų nebeliko), nes apgyvendinęs dykumas, sudalijęs rėžiais jūrų pakrantes, net dangų suraižęs didžiuliais lėktuvų pėdsakais, žmogus paliko nelytėtas tik tas vietas, kur iš tikrųjų neįmanoma gyventi – lygiai taip ir tuo pat metu (ir dėl to) istorijos jausmas užgožė gamtos jausmą žmonių širdyse, atėmęs iš kūrėjo tai, kas jam iki tol priklausė, ir atidavęs tai sukurtai būtybei, ir tas impulsas buvo toks galingas ir nenumaldomas, kad galima įsivaizduoti ateisiant dieną, kai tylus gamtos kūrinys bus ištisai pakeistas žmogaus kūriniu, šlykščiu ir gluminančiu, aidinčiu revoliucijų ir karų šūksniais, dundančiu fabrikais ir traukiniais, pasiekusiu galutinę pergalę istorijos vyksme, – ir tuomet bus užbaigta tai, kas, galimas daiktas, žmogui buvo skirta padaryti šioje žemėje – įrodyti, jog visi grandioziniai ir stulbinantys dalykai, kuriuos jis įstengė padaryti per tūkstantmečius, neverti nei lakaus erškėtrožės aromato, nei alyvmedžiais apaugusio slėnio, nei mylimo šuns.“         A. Camus

Čia aš prisiminiau nuostabią skaitytą knygą:  K.D. Saimeko  “Miestas“ 🙂

Read Full Post »

“Užrašų knygelės II“

“Prologas:

– Meilė…

– Žinojimas…

– Tai tas pats žodis.

(Birželis. Liuksemburgo sodas. A.Camus)

Read Full Post »

Įžanginis įrašas

Cituojame A. Camus : “Visuomet ateina metas, kai žmonės liaujasi kovoję kits su kitu, kankinę kits kitą ir pagaliau sutinka mylėti kits kitą tokius, kokie jie yra. Tai – dangaus karalystė.“      Na, tai buvo puslapis, kuris atsivėrė patempus už ten įkištos skiautės laikraščio. Šią knygą paėmiau iš vietos dabar, o ji buvo ten ilgai. Nebūčiau aš, Raibutis, jei parūkęs atsitiktine būrimo tvarka neatversčiau sekančio momentėlio knygoje, kuris sako štai ką: oi! “Tas, kuris labai myli kokią nors verybę, kartu tampa laisvės priešu. Tas, kuris labiausiai už viską myli laisvę, arba neigia vertybes, arba prisiriša prie jų tik trumpam. (PAKANTUMĄ lemia vertybių NUSIDĖVĖJIMAS)“

Read Full Post »