Feeds:
Įrašai
Komentarai

Archive for the ‘Mūsų laikmečio išmintis?’ Category

Tu nesi tavo protas! ?

Protas iš savo pamatų nėra ramybė. Jis yra amžinas problemų kūrimo ir sprendimo šaltinis. Kad ir kaip keista, jis pats sukuria problemą, ir po to bando mus įtikinti, jog žino, kaip reikia ją išspręsti ir, kad ją reikia apskritai spręsti. Pats protas labai retai būna ramus, jis yra visada ne dabartiniame momente. Protas visada stengiasi arba eiti į ateitį ir kurti projekcijas, arba eiti į praeitį ir būti visada ne čia. Tokiu principu – laimė visada rytoj, arba buvo vakar.

Mes esame ne tik mūsų protas. Mes esame tai, kas jį patiria, kas stebi jo visus pasirodymus ir leidžia jam būti tokiu, koks jis yra. Tik pats protas gali neleisti sau būti tokiu, koks jis yra. Dažnai pastebiu, jog žmonės, išmokę kokį nors vieną metodą, padedantį tvarkytis su jausmais, „stringa“ amžiname proto tobulinime. Nenuostabu, juk didžioji dalis mūsų visuomenės garbina tobulus protus, gebančius kurti ir racionaliai argumentuoti kiekvieną gyvenimo ar jo diskusijų žingsnį. Atrodo, jog jeigu sugebi geriau žaisti gyvenimo kortomis, gali būti laimingesnis/ė. Bet – ar manote, jog po pasiekto tikslo nebebus sekančio tikslo? Ar nuoširdžiai pažiūrėjus, mes tikrai norime to tikslo? O gal, vis dėlto, mes norime ramybės?

Protas gali prigalvoti mums begalę uždavinių. Tikslą, tiksle, po tikslo ir dar du tikslus po to. Tai niekada nesibaigia. Bet – mes nesame tik mūsų protas, mes esame tai, kas patiria protą, kas jį pastebi. Pastebėkite, kad kuo labiau panyrame į protą – tuo labiau komplikuota, tuo sudėtingiau, tuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau chaoso, tuo mažiau laimės. Kuo labiau už proto – tuo ramiau, tuo dažniau esame čia, tuo geriau būti dabartiniame momente, tuo lengviau džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar.

Leiskite protui žaisti ir kurti savo dainas, ir retkarčiais pastebėkite, jog jūs esate ne tik jis, bet ir tai – kas patiria jį, o tai yra amžinas ramybės šaltinis.

Dainius Gudonis,
http://www.absoliutiLaisvė.lt 

Read Full Post »

Noriu sau padalinti įžvalgą apie Viduramžio krizę – fiziologinę jos kilmę. Kažkur skaičiau, kad teoriškai paėmus prieš 30.000 metų gimusį kūdikį, ir auginant jį šiuolaikinėm sąlygom, jis išsyvystytų lygiai savo šiūlaikiams broliams – t.y jo smegenų pajėgumas priimti informaciją yra toks pats. Bet prieš 30.000 metų vidutinė vyro gyvenimo trukmė buvo … 30 – 40 metelių. Gaudote? Instinktai pas žinduolius vystėsi milijonus metų, o tik per pastaruosius keliolika dešimtmečių mes apturim tokį gyvenimo kokybės ir informacijos šuolį… Instinkai vis dar stiprūs nusakydami veiksmą iki 35, o ką daryti po to – tik pradeda formuotis. Tais laikais žiniuonis būdavo vienas, išgyvenęs iš kelių šimtų, šiais laikais tie šimtai ieško savo “pomirtinio“ gyvenimo, t.y. pokrizinio gyvenimo prasmės netapę žiniuoniais ….

Read Full Post »

“Derybų menas naudingas tik deryboms su velniu“ … Doras žmogus su doru nesidera, o sutaria.

Read Full Post »

http://www.theworldinstituteofslowness.com/

“The trouble with the rat race is that even if you win, you’re still a rat”
Lily Tomlin

Read Full Post »

Atostogų, kurias pasiėmiau vardan buitinių reikalų tvarkymo, metu apturėjau nušvietimą. Prisiminus patarlę, kad laisvi žmonės stato tiltus, o nelaisvi – sienas, priėjau išvadą, kad daugelis dalykų netgi sąlygoti tuom, kiek daug reikšmės žmonės teikia asmeninio gerbūvio puosėlėjimui. Šį kart tam imu pavyzdį Šveicariją, kur >70% gyvenamūjų būstų yra nuomojami. Šiuo atveju šalies piliečiai. lyginant su mumis, neišnaudoja tiek daug energijos, savo laiko bei  minčių asmeninio gerbūvio užtikrinimui didžią laiko dalį to investuodami į jo palaikymą bei tobulinimą.  Tik pagalvokite, net ir “korupciją“ galima prie to pačio pripaišyti. Kaip pasakė vienas prietelius interneto erdvėse – “o ką, pagal šių laikų stilių galų gale galime irgi pasiekti visuotinės gerovės lygi, jei jau taip – tarkim, gavęs šiltą vietelę savivaldybėje ar seime, visų pirma aprūpinsi save bei savo šeimą, paskui artimuosius, paskui ateis laikas ir draugams bei bičiuliams. Galų gale, mano vietą užims kitas… Ir taip, po kurio laiko, sukantis ratui, – apsirūpinsime visi – t.y. išsipirksim žemių, pasistatysim namus, nusipirksim sodybas, pasipildysim banko saskaitas, vaikus į mokslus, butelius įtaisysim… “

Nagi, pasiginčykite – tegu tas, kam nėra pastoviai galvoje minčių, kaip mažinti savo ateities nerimą visais būdais taupant asmeniniam būstui – butui arba namui, o jei tai jau yra – jo vertei didinti, sodybai ar sodui puoselėti ar įsigyti – meta į mane akmenį. O tos mintys labai aršios, kuo toliau, tuo labiau užgožia tavo laisvę, saviraišką, – ir tu vis labiau įsitrauki į “žiurkių lenktynių“ gyvenimo stilių. Tad, mielieji – “kai šaudo patrankos, mūzos neskraido“…

O Šveicarija pelnytai ir seniai laikoma vieta, kur geriausia gyventi. Kur aukščiausia gyvenimo kokybė – dėl begalės dalykų. Pirmosiose vietose ten ne bankų turtai ar dideli atlyginimai, ne nuostabi gamta. O tai, kad dauguma yra patriotiški, socialiai atsakingi, pilietiški žmonės, pastebintys ir pirmiau galvojantis apie tai, ką galima geriau pataryti bendram ar kaimyno labui. O ne taip, kaip dabar aš – savaitę atostogų išnaudosiu tvarkydamas rūsį, kur begalė visokio šlamšto “pravers ateityje, jei bus sunkiau“, sandarindamas virtuvės kriauklę, kišdamas už radiatorių veidrodinį popierių (mažiau dujų išnaudosiu šildymui). Oi, čia geras, reikia paminėti gi visus tuos mūsų “išpirktus būstus“, kurie dabar šalti ir tą galvos skausmą dėl renovacijos iš asmeninių lėšų… Kada gi knygą paskaityti, kai taip viskas užimta būtimi? Net darbe vis sunkiau susikaupti, nes juk reikia daugiau pajamų gerbūviui asmeniniam išlaikyti ir “upgradinti“…

Susirašiau darbelius menesiui: šarvuotų buto durų apšiltinmą pakeisti- pučia šiek tiek. Kitaip pertvarkyti rūsį – netelpa rakandai. Iš balkono išmesti lovelius su žemėmis – nesodinsiu daugiau vasarą krapų – apsineša dulkėmis. Šiaip reiktų vonios ir virtuvės pilną remontą pasidaryti (na, čiau jau ne šiems metams). Darbas penkmečiui – arba pilną buto remontą, arba gal keisti į mažesnį, bet naują, su daliniu? Amžiną jai atilsį tetos sodybą sutvarkyti, kad būtų gražu ir draugams parodyti negėda. O jei dar kokį prūdelį šalia? Et, reikia pinigų tam sukaupti. Bet neikaupia. Viskas, nuo kito mėnesio taupau. Kad taip iš kur nors prasimanyti… Daug ir greitai 😉

Kas iš to kad susirašiau – iš galvos neišmesi, – sukasi ratu mintys ir rūpesčiai, šokinėja… “Monkey mind“, kaip sakoma…

Read Full Post »

Manau, globalizacija yra priedanga nuovargiui. Apatijai. Ne Šeimininkiškumui. Jei jūs pasikviečiate svečius (šis įreiškminimas ginčytinas, tačiau – pradėkite), tai turite jais pasirūpinti. Jei svečiais nesirūpinama, vadinasi nėra šeimininko. Jei nėra šeimininko, – daiktai “niekeno“. Kas atsakingas už šalies šeiminikiškumą? Ogi media. 4-ta valdžia. Facebookas. X-men’ų filmografija. “Transporteris“. Pinigai. Jei Londono tikrieji gyventojai būtų išmetę grynuosius į gatvę, niekas nedaužytų vitrinų. Pinigai – geresnis laimikis. Vienas pažystamas, nuvykęs netrumpam ten ir apsistojęs Birmingeme, prisipažino: turėjau idealą susipažint/surast tikruosius anglus, – bet neradau. Na, gal 2. Apsidairykite. Net ir chuliganavodami gaujoje – jūs vieni. Vienišų vilkų, stirnų ir voverių europa. Tik akys, o burnos – arba uždengtos raiščiais, arba didžiausios nuodėmės žabangais – bailumu…. Lieka tik akys, vienų įsmeigtos į TV, kitų – į bokalą, trečių – į minią, ketvirtų – į lovą. O kas nori pačio natūraliausio dalyko in da world – RAMYBĖS?

p.s. apie badaujančius Afrikos vaikus – komentaruose muškitės

Read Full Post »

Ateina ne ekonomikos, o socialumo amžius. Įdmomios patirties amžius. Rašau, o mintys dingsta. Galvoju apie Haid parką, kaip jį padalint bačkomis pagal sampratas/intencijas/požiūrius/pasaulėjautą/socialinius tinklus/ ok kažkas iš minios pasakė – religiją/ – bet gi dauguma skaitančių jaučiate TĄ – tai šalia, tik trūkt, ir užčiuopsiu – tai, kas formuoja mano/tavo pasaulį … mano jausmas, aš, mano mintys – juk tavo irgi, kai nutraukia kalbą, o nori vėl įsiterpti kol nepakėlė stikliuko. Sugaudei minčių kabaronę, pynę, ir šast – tai ką nori aplininiams pasakyt, ir tave pykdo nenutilstantys, ir galvoji, kaip nebūtinereikšmingam… Vienas pasakė: “Malonu postringaut apie tai, kaip mes galėtume pakeist pasaulį, tačiau nieks nenori plauti indų, sudėtų kriauklėje“ 😉 (ok, postringavimų metu)

Read Full Post »

Older Posts »