Feeds:
Įrašai
Komentarai

Posts Tagged ‘pasaulis veidrodyje’

Viename iš Lettres edifiantes et curieuses tomų, pasirodžiusių pirmoje XVIII a. pusėje paryžiuje, tėvas Fontecchio iš jėzuitų ordino bendrais bruožais apmetė Kantono prastuomenės prietarų ir paklydimų planą; šioje išankstinėje apžvalgoje jis pažymėjo, kad Žuvis – tai šmėkli ir blizgi būtybė, kurios niekam nėra pavykę pagauti, tik daugelis ją matę veidrodžių gilumoje. Tėvas Fontecchio mirė 1736-aisiais ir jo pradėtas veikalas liko nebaigtas; maždaug po 150 metų Herbertas Allenas Gilesas pratęsė pirmtako darbą. Anot Gileso, tikėjimas Žuvimi yra tik dalis didesniojo mito, siekiančio legendinius Geltonojo imperatoriaus laikus. Anuomet, kitaip nei nūnai, veidrodžių ir žmonių pasauliai siejosi tarpusavyje. Be to, jie gerokai skyrėsi vienas nuo kito; nei būtybės, nei spalvos, nei formos nebuvusios tokios pačios. Abi karalystės, veidrodžių ir žmonių, gyveno darniai ir taikiai, pro veidrodžius galėjai įeiti ir išeiti. Kartą naktį veidrodiniai žmonės užplūdo žemę. Jų galios buvo didelės, bet po kruvinų kautynių Geltonojo imperatoriaus burtai galop juos nugalėjo. Jis atrėmė priešus, įkalino juos veidrodžiuose ir privertė lyg sapne kartoti visus žmonių veiksmus. Jis atėmė iš jų galią, pavidalą ir pavertė vergiškais atspindžiais. Vis dėlto ateis diena, kada kerai išsisklaidys, ir jie pabus.
Pirmoji pabus Žuvis. Veidrodžio gelmėje mes išvysime plonytį ruožą, ir šio ruožo spalva nebus panaši į jokią kitą. Paskui viena po kitos pradės virpėti kitos formos. Pamažu jos ims skirtis nuo mūsų; pamažu jos liausis mus mėgdžioti. Jos sudaužys stiklines ar metalines užtvaras ir šįsyk jų nepavyks nugalėti. Greta veidrodinių padarų kausis ir vandenų būtybės.
Juanyje pasakojama ne apie Žuvį, bet apie Veidrodžio Tigrą. Kai kurie tiki, kad priš antplūdžio išvakares mes išgirsime, kaip veidrodžių gelmėse žvanga ginklai.

Aprašymas iš Jorge Luis Borges “Pramanytų būtybių knyga” 1967, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008

—————————————-
Bičiuliai, juk panašu, kad taip ir buvo! Tai mes buvome nugalėti, tai mes dabar kartojame judesius. Visų, kuriuos matome per TV, pro langą ar perskaitome. Ir prie veidrodžių, taip! Klausykite, gal gana? Daužom ir lendam lauk, juk šį kartą mūsų nenugalės 🙂

Norėčiau pastebėti, kad seniau veidrodžiai, kaip ir visa kita, būdavo gaminami žmogaus rankomis, o kartais – ir tikrų meistrų, kurie juose palikdavo dalį savo dvasios ir energijos, o galbūt, ir kitų jėgų įtaka pasireikšdavo – jos pasinaudodavo gamybos proceso metu meistru kaip mediumu ir velniai žino ką iterpdavo į jo kūrinius… O ir veidrodžių kokybė nebuvo tokia ideali, kaip dabartinių “negyvų“, tad vietos žmogaus fantazijai rasdavosi pakankamai.

Read Full Post »