O jūs pagalvojote, kad jei pagal Mamontovo žodzius, kai tipo ne garsas skamba tyloje, o tyla garse, – tai ne darbas veda žmonija, o miegas. Nes darbas reikalingas tk miegui skatinti ir gerinti…
Stipriai pailsėjęs, dar labiau nepailsėsi… Stipriai pavargęs – gali dar labiau pavargti. Tačiau nepavyks gerai pailsėti, prieš tai nepavargus. Būtis entropijos visatoje, kaip plaukimas. Nepailsėjęs – paskęsi. Nevargdamas – paskęsi. Pervargęs – paskęsi. Tik neaišku, kas bus paskendus. Ir aišku, kas bus pailsėjus.
Po rekordiškai šiltos sausio pradžios (+14C), šiandien Fėjų Prieglobstyje ramu, +4C. Ore tvyro kažkoks seniai pamirštas, o gal ir niekada dar nepatirtas – artėjančio pavasario jausmas sausio viduryje… Nes tikrai, negalėjo būt niekas kitas – mačiau virš sodybos lėtai link Būteikių piliakalnio praskrendantį gandrą. Mistika
Vartojimo globali media diktuoja tokį gerovės kelią – siek savo tikslų, uždirbk, pirk ir būk laimingas. Bet tai neveikia, daugelis įsigydamas vistiek galiausiai nesigiria laimingumu.
Darome loginį pokytį formulėje:
-Keičiame abu galus: nepirk ir nebūk laimingas? Tai tas pats, nes nusako nedarymo priešingą pasekmę darymui, ty vistik geriau pirkt
-Keičiame vieną iš galų: pirk ir nebūk laimingas? Hmm, patinka
-Keičiame kitą iš galų: nepirk ir būk laimingas? Hmm, patinka
Oi, kažkaip džiaugiuosi kad į senatvę, skirtingai nuo Kamiu, pradedu protingėti (koks įdomus žodis) – va buvau užsidegęs kažkokį džouką FB idėti, ir pagalvojus, praėjo. Bet praėjo su aidu dvasioje, kad greit, penktadienio vakarop, sėdėsiu kaime prie upelio, ir ta intensija postinti FB tekės iš manęs į upelį, o akys sujungs abi sroves prote
Protas iš savo pamatų nėra ramybė. Jis yra amžinas problemų kūrimo ir sprendimo šaltinis. Kad ir kaip keista, jis pats sukuria problemą, ir po to bando mus įtikinti, jog žino, kaip reikia ją išspręsti ir, kad ją reikia apskritai spręsti. Pats protas labai retai būna ramus, jis yra visada ne dabartiniame momente. Protas visada stengiasi arba eiti į ateitį ir kurti projekcijas, arba eiti į praeitį ir būti visada ne čia. Tokiu principu – laimė visada rytoj, arba buvo vakar.
Mes esame ne tik mūsų protas. Mes esame tai, kas jį patiria, kas stebi jo visus pasirodymus ir leidžia jam būti tokiu, koks jis yra. Tik pats protas gali neleisti sau būti tokiu, koks jis yra. Dažnai pastebiu, jog žmonės, išmokę kokį nors vieną metodą, padedantį tvarkytis su jausmais, „stringa“ amžiname proto tobulinime. Nenuostabu, juk didžioji dalis mūsų visuomenės garbina tobulus protus, gebančius kurti ir racionaliai argumentuoti kiekvieną gyvenimo ar jo diskusijų žingsnį. Atrodo, jog jeigu sugebi geriau žaisti gyvenimo kortomis, gali būti laimingesnis/ė. Bet – ar manote, jog po pasiekto tikslo nebebus sekančio tikslo? Ar nuoširdžiai pažiūrėjus, mes tikrai norime to tikslo? O gal, vis dėlto, mes norime ramybės?
Protas gali prigalvoti mums begalę uždavinių. Tikslą, tiksle, po tikslo ir dar du tikslus po to. Tai niekada nesibaigia. Bet – mes nesame tik mūsų protas, mes esame tai, kas patiria protą, kas jį pastebi. Pastebėkite, kad kuo labiau panyrame į protą – tuo labiau komplikuota, tuo sudėtingiau, tuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau chaoso, tuo mažiau laimės. Kuo labiau už proto – tuo ramiau, tuo dažniau esame čia, tuo geriau būti dabartiniame momente, tuo lengviau džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar.
Leiskite protui žaisti ir kurti savo dainas, ir retkarčiais pastebėkite, jog jūs esate ne tik jis, bet ir tai – kas patiria jį, o tai yra amžinas ramybės šaltinis.
Raibutis ir dangiškieji migdolai 