Feeds:
Įrašai
Komentarai

Pajauta

Oi, kažkaip džiaugiuosi kad į senatvę, skirtingai nuo Kamiu, pradedu protingėti (koks įdomus žodis) – va buvau užsidegęs kažkokį džouką FB idėti, ir pagalvojus, praėjo. Bet praėjo su aidu dvasioje, kad greit, penktadienio vakarop, sėdėsiu kaime prie upelio, ir ta intensija postinti FB tekės iš manęs į upelį, o akys sujungs abi sroves prote

Gyventi šiandien, dabar

Tu nesi tavo protas! ?

Protas iš savo pamatų nėra ramybė. Jis yra amžinas problemų kūrimo ir sprendimo šaltinis. Kad ir kaip keista, jis pats sukuria problemą, ir po to bando mus įtikinti, jog žino, kaip reikia ją išspręsti ir, kad ją reikia apskritai spręsti. Pats protas labai retai būna ramus, jis yra visada ne dabartiniame momente. Protas visada stengiasi arba eiti į ateitį ir kurti projekcijas, arba eiti į praeitį ir būti visada ne čia. Tokiu principu – laimė visada rytoj, arba buvo vakar.

Mes esame ne tik mūsų protas. Mes esame tai, kas jį patiria, kas stebi jo visus pasirodymus ir leidžia jam būti tokiu, koks jis yra. Tik pats protas gali neleisti sau būti tokiu, koks jis yra. Dažnai pastebiu, jog žmonės, išmokę kokį nors vieną metodą, padedantį tvarkytis su jausmais, „stringa“ amžiname proto tobulinime. Nenuostabu, juk didžioji dalis mūsų visuomenės garbina tobulus protus, gebančius kurti ir racionaliai argumentuoti kiekvieną gyvenimo ar jo diskusijų žingsnį. Atrodo, jog jeigu sugebi geriau žaisti gyvenimo kortomis, gali būti laimingesnis/ė. Bet – ar manote, jog po pasiekto tikslo nebebus sekančio tikslo? Ar nuoširdžiai pažiūrėjus, mes tikrai norime to tikslo? O gal, vis dėlto, mes norime ramybės?

Protas gali prigalvoti mums begalę uždavinių. Tikslą, tiksle, po tikslo ir dar du tikslus po to. Tai niekada nesibaigia. Bet – mes nesame tik mūsų protas, mes esame tai, kas patiria protą, kas jį pastebi. Pastebėkite, kad kuo labiau panyrame į protą – tuo labiau komplikuota, tuo sudėtingiau, tuo daugiau kyla klausimų, tuo daugiau chaoso, tuo mažiau laimės. Kuo labiau už proto – tuo ramiau, tuo dažniau esame čia, tuo geriau būti dabartiniame momente, tuo lengviau džiaugtis tuo, kas yra čia ir dabar.

Leiskite protui žaisti ir kurti savo dainas, ir retkarčiais pastebėkite, jog jūs esate ne tik jis, bet ir tai – kas patiria jį, o tai yra amžinas ramybės šaltinis.

Dainius Gudonis,
http://www.absoliutiLaisvė.lt 

Uruboras – Blogio teorija

Kodėl malonu stebėti, kaip gėris laimi smurto pagalba kovą prieš blogį? O jei blogio armijos šalininkas savo kolegai nori padaryti paslaugą, jis turi jam daryti blogį ar gėrį? Velnias velniui juk turi kenkti, negi darys gera? Tai blogis, siekiantis sau daryti gera, daro sau bloga, nes gėris sau daro gėrį? Kaip čia yra? Vadinasi nėra nei gėrio nei blogio – yra “man tinka ir man netinka” ? A?

uruboras

Taormina, Sicilijos rojus

Turėtų kibti 🙂

Isola-Bella-1024x768

Juodkalnijos fjordai…

http://www.mnn.com/lifestyle/eco-tourism/blogs/the-boka-a-fjord-in-the-mediterranean-that-will-blow-your-mind

4167693_zatoka-kotorska

Pochuizmas

” Aš 500 žmonių nužudžiau, bet 200.000 išgelbėjau..”  – karaliaus žodžiai. O kuriems iš jų labiau pochui? Mano žodžiai galvoje, mastau…

Tašonka Vitko

Elbe Sandstone Mountains, Germany – šios virtos musėt įkvėpė Matotaupos kūrėją…

goodwp.com_25962